Spausdinti

   Visus labai nudžiugino žinia, kad penktadienį žiūrėsime spektaklį. Turime prisipažinti, kad ne visiems yra tekę apsilankyti teatre, o mums klasės vadovai pasakė, kad spektaklį žiūrėsime nemokamai, nes jis rodomas pagal Kultūros paso programą. Labai laukėme vaidinimo, o lietuvių kalbos mokytojos mums papasakojo apie Holokaustą, apie Aną Frank. Tai, kad Lietuvoje karo metu nukentėjo mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai, žinojome ir iš istorijos pamokų, bet tai mūsų mintyse atrodė tik kaip senas praeities faktas.

   Spektaklis, kurį matėme, viską pakeitė... Vilniaus kamerinis teatras mums atvežė spektaklį „Kai žmonės vaidino Dievą...!“ Scenoje atgijo sukrečianti žydų genocido istorijos dalelė, patirta ir įamžinta trylikametės mergaitės. Užkandę žadą stebėjome, kas nutiko, kad Ana Frank ir kiti žmonės turėjo iškęsti tokį siaubą. Labai sukrėtė ir batų scena. Supratome, kad ji ne šiaip sau, bet ne viskas buvo aišku – su mokytojomis po spektaklio diskutavome. Supratome, kad Holokaustas – tema, kuri negali būti „išeita“ lyg daugybos lentelė. Mes nuolat turime gilintis į skaudžius praeities puslapius, kad niekada nieko panašaus nebebūtų. Spektaklis mūsų žinotus faktus nušvietė naujai. Tie baisūs skaičiai apie žuvusius žydų tautybės žmones mums nebėra tušti – į mus žvelgia nekaltai mirusių žmonių, tarp jų ir Anos Frank, akys. Aptardami spektaklį, padarėme išvadą, kad meno kalba yra labai svarbi. Norėtume sulaukti ir kitų Kultūros paso siūlomų meno programų.

Viltė Drungilaitė ir Modesta Kusaitė, jaunųjų žurnalistų būrelio narės